Istorinis kontekstas

Ankstyvoji Mykolaičio-Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem „Putino raštų“ tomais,  priklauso vadinamajai Maironio mokyklai – joje svarbūs dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai, sklandi, ritminga eilėdara, pakili intonacija, kartais drumsčiama abejonės, nusivylimo, nepasitenkinimo, pasipriešinimo (ciklas „Rex“) gaidų. Poveikį darė lenkų ir rusų romantizmo poetai (Adomas Mickevičius, Kornelijus Ujejskis, Fiodoras Tiutčevas), Lietuvoje kylanti  estetizmo ir neoromantizmo banga (Liudo Giros folkloro stilizacija, bendradarbiavimas

„Vaivorykštėje“). Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais Mykolaitį-Putiną traukė dramos žanras, Lietuvos istorijos tematika. Veikiamas Maironio, 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“. 1921 m. drama „Valdovo sūnus“ iškelia klasikinį konfliktą tarp pareigos ir jausmo, tėvo ir sūnaus, joje ryški neoromantinė poetika, į veiksmą įtraukiami gamtos reiškiniai (1929 m. drama kiek tobulinta: pakeistas pavadinimas – „Valdovas“, charakteriams suteikta realumo, dinamiškesnis veiksmas). Nyčės (Nietzschze‘s) filosofijos atgarsiai, simbolizmo estetika dominuoja novelėje „Medūza“ (1919), dramatizuotoje poemoje „Žiedas ir moteris“ (1925). Vydūniškoje misterijoje „Nuvainikuota Vaidilutė“ (1927, 1930 m. – „Vaidilutė Motina“) legendinės vaidilutės Birutės šventų įžadų sulaužymas siejamas su mistine bausme – penkiais Lietuvos nesėkmių šimtmečiais. Mažiau pasisekė vėliau sukurtos dramos „Operacija“ (1943 m., nuo 1960 m. – „Daktaras Gervydas“), „Skalvių mergelė“ (1960).

Kaip ryškiai savitas poetas Mykolaitis-Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927). Jame buvo tokie Mykolaičio-Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“. Simbolizmas, kuris rėmėsi antikine Platono filosofija ir stengėsi įžvelgti giliai už realybės esančias reiškinių esmes, ieškoti amžinojo grožio ir gėrio, Europoje jau buvo pasibaigęs, bet Lietuvoje tai buvo dar neišeikvota meno erdvė (kiek anksčiau šiuo keliu muzikoje ir dailėje ėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; rusiškai eilės rašė Jurgis Baltrušaitis), todėl Mykolaičio-Putino poezija suskambo naujai ir įspūdingai. Simbolistai savo mintis ir jausmus stengėsi išreikšti ne tiesiogiai, bet per simbolius, simboliškus vaizdus, garsų sąskambius, asociacijas. Pasaulis pažįstamas ne tiesiogine rega, realistiniu tyrinėjimu, visuomenės observacija, bet individualia kontempliacija, ypatinga intuicija, kuria apdovanoti menininkai. Muzika, dailė, poezija daugiaprasmiais simboliais galį daugiausia pasakyti apie nematomas, bet egzistuojančias esmes nei gamtos ar istorijos mokslai. Introspektyviam Mykolaičio-Putino būdui toks santykis su pasauliu buvo labai artimas. Negalėdamas savyje suderinti kunigo ir poeto, jis išgyveno didelę apsisprendimo dramą. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba. Ja poetas apmąstė žmogaus galimybes (ciklas „Viršūnės ir gelmės“), vidinį prieštaringumą (ciklas „Pesimizmo himnai“), laisvės ir nelaisvės įtampą (poema „Vergas“), Dievo ir žmogaus santykį („Rūpintojėlis“). Mykolaitis-Putinas lietuvių poeziją nukreipė nuo visuomeninės problematikos į individo būties filosofinę refleksiją, suteikė jai bendražmogiško universalumo ir dramatizmo. Eilėraščio subjekto mintis ar veiksmas skleidžiasi gamtoje, tačiau tai ne reali, bet poeto vaizduotės sukurta simbolinė gamta, kupina prieštaravimų ir harmonijos siekio kaip ir žmogaus vidus. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius, tarp kurių atsiduria Mykolaičio-Putino poezijos žmogus. Jį traukia idealų aukštumos („Margi sakalai“), bet ir vaisingų žemės syvų, aistringos žmogaus prigimties jis nenori išsižadėti („Ilgesys“, „Paskandinto varpo giesmė“), tad stengiasi tapti mediatoriumi, suderinti prieštaravimus, apimti būties pilnatvę („Tarp dviejų aušrų“). Erdvė rinkinyje turi vertikalią ašį (dangus-žemė-jūra), laikas – horizontalią (diena-naktis). Dienos metas – bendras „visų“ laikas, netikra būtis, kai gyvenamas ne savo gyvenimas ir vaikštoma su kaukėmis („Rudenio naktį“). Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir esmių atverties valandą po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Šalia filosofinio pobūdžio eilėraščių rinkinyje nemažai meilės lyrikos („Nerandamai“, „Romansas“, „Žemei“, „Pavasario žemė“), pratęsiančios anksčiau simbolistine poetika sukurtų eilėraščių tradiciją („Stella Maris“, „Vakare“, „Snaigės“).

Kita iki sovietinio periodo kūryba

Po romano „Altorių šešėly“ Mykolaitis-Putinas 1936 m. išleido poezijos rinkinį „Keliai ir kryžkeliai“, 1937 m. – romaną „Krizė“. Tai posimbolistinio periodo lyrika, joje beveik išnykęs konfliktiškas santykis su pasauliu ir savimi, dominuoja vaiski nuotaika („Malda“), šviesūs tonai, meilės („Neatmerkim akių“, „Pakvipo žemė“), džiaugsmo temos („Nuostabios naktys“), ramus pasaulio įvairybės apmąstymas („Saulėleidžio kely“, „Nežinomam Dievui“).

Romanas „Krizė“ – nebūdingas Mykolaičio-Putino kūrinys. Jame pateikta tuometinės Lietuvos gyvenimo vaizdas, parodyta keleto socialinių sluoksnių atstovų problemos. Trūksta įsimintinesnės siužeto linijos, ryškesnių charakterių.Atskirą savitą etapą sudaro karo išvakarėse ir karo metu sukurta poezija, kurią poetas ketino publikuoti 1944 m. „Rūsčių dienų“ rinkinyje, bet okupacinė vokiečių valdžia nedavė leidimo (išleista 1972 m. Čikagoje). Karo, nelaimių, pasaulio katastrofos nuojauta išsakoma baladės poetika („Baladė“, „Lėlių baladė“, „Nežinios paslaptis“, „Vestuvių muzikantas“), neramiais sapnais, grėsmingomis vizijomis („Saulėtekis“), kosminės šaltos nakties metafora, smerkiamas žmonijos nuopuolis, grįžimas į barbarybės laikus („Kelias atgal“, „Marche macabre“), nykūs sovietizacijos reiškiniai („Raudonspalvėj liepsnoj“, „Minioje“, „Birželio 15“, „Liaudies daina“, „Tremtiniai“). Dominuoja nejauki šalčio, atšiaurios žiemos nuotaika (ciklas „Žiema“), mirties motyvai („Gimimas ir gyvenimas“, „Mirtis“, „Motinai“). Svarbiausias rezistencinis kūrinys – 1945 m. poemėlė „Vivos plango, mortos voco“ („Gyvuosius prakeikiu, mirusiuosius šaukiu“). Ja poetas pranašų kalba, apokaliptiniais regėjimais („Praskrido raitelis ant žirgo / Ir dalgis sutemoj sužvango…“) išsakė kaltinimus totalitarinei prievartos sistemai, pasmerkė moralinį išsigimimą („Ir tribunoluos indžiai / Teisiuosius smerkia žmogžudžiai“), bailius ir pataikūnus („Jau aukurus sugriovę, / Žyniai jums gieda šlovę“), šaukėsi Dievo pagalbos, mirusiųjų keršto, išsakė savo pasipiktinimą ir nusivylimą. Nors poetinė raiška abstrakti, be konkretybių, nuorašais išplitusios poemos skaitytojui buvo aišku, jog kalbama apie antrąją sovietinę okupaciją. Sovietinis saugumas ieškojo autoriaus, įtariamas buvo Mykolaitis-Putinas – jį pridengdamas autorystę prisiėmė vienas studentas, už tai nuteistas penkeriems metams.

Sovietinio laikotarpio kūryba

Emigracijon nepasitraukęs Mykolaitis-Putinas turėjo prisitaikyti prie esamos santvarkos, verčiamas rašyti revoliuciją, Leniną, Staliną, sovietinę santvarką ir jos „šviesias“ perspektyvas šlovinančias eiles. Rinkinyje „Sveikinu žemę“ (1950) poetas atidavė privalomą duoklę keliais stereotipiniais eilėraščiais. Iki Stalino mirties (1953) apskritai vengė kurti poeziją, užsiėmė vertimais, dėstė Vilniaus universitete, rinko medžiagą istoriniam romanui „Sukilėliai“, kurio I dalis pasirodė 1957 m. (antra – po dešimtmečio). 1863 m. sukilimas parodomas plačiame socialiniame, buitiniame, idėjiniame kontekste, įtaigus kunigo Mackevičiaus portretas. Kai kurios sovietmečiu privalomos istorijos pasakojimo schemos kompensuojamos geru kaimo žmogaus psichologijos, jo interesų, laisvės troškimo pažinimu. Romano pirmoji dalis 1958 m. buvo apdovanota valstybine premija.

Paskutiniu savo gyvenimo dešimtmečiu (1957–1967) Mykolaitis-Putinas rašė poeziją. Vėlyvoji lyrika, rinkiniai „Būties valanda“ (1963) bei „Langas“ (1966) – vieni geriausių ne tik poeto, bet apskritai viso sovietmečio literatūros reiškinių. Juose Mykolaitis-Putinas grįžo prie stipriausios savo kūrybos versmės – dramatiško santykio su savimi ir laiku, visapusiškos būties kontempliacijos. Daug meilės poezijos („Benamio dainos“, „Rytų motyvais. Sekant Goethe“, poema „Žilvinas ir Eglė“), pasaulinės kultūros asociacijų (ciklas „Parafrazės“, „Prometėjas“, „Don Kichotas“, „Sonetai. Sekant Šekspyru“, „Mocartas“, „Bachas. Mišios h-moll“, ciklas „Bodlero temomis“), mirties apmąstymo („Ave vita“, „Gyvybės gyvatė“, „Kėliaus iš kapo“, „Vasario pūgoj“, ciklas „Mano būstas“, ciklas „Nemigų būsenos“). Poetas nueito kelio apmąstymams renkasi plačius ciklus, poemas, diptikus, pasitelkia simbolius, kuriuos derina su avangardinės poetikos neornamentuota kalba, grubiais prozaizmais. Lyrinis subjektas išsako šviesos, plačių erdvių, meilės troškimą ir kartu jaučia savo rūsčią vienatvę, senatvę, mirties alsavimą. Šiai žlugdančiai pragarmei, juodoms mintims stengiasi nepasiduoti, priešinasi iš paskutinių jėgų, trokšta dar kartą apsvaigti laisve ir gyvenimu. Nebijoma į save pažvelgti ironiškai („Savo kūnui“), nors dažnesnė herojiška kova, skausmo išgairintas dvasinis prisikėlimas.

Mykolaitis-Putinas svarbus lietuvių literatūrologijoje kaip literatūros teoretikas, kritikas, istorikas. Teorinės jo pažiūros plačiausiai išdėstytos straipsnyje „Grožio ir meno kuriamosios dailės reikšmė“ (1921), polemikoje su Adomu Jakštu (1926–1927), esė „Poetika ir kūryba“ (1939). Kaip kritikas jis daugiausia reiškėsi „Židinio“ redagavimo laikotarpiu ir po jo ikisovietiniu periodu. Istoriniai veikalai susiję su profesoriavimu universitetuose. Tai „Naujoji lietuvių literatūra“ (1936), „Vydūno dramaturgija“ (1934), „Literatūriniai elementai XVI a. lietuvių raštijoje“ (1947), „Kristijono Donelaičio kūryba“ (1957), „Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra“ (1955), „Pirmoji lietuviška knyga“ (1948) ir kt.

(Informacijos šaltinis: Elektroninė literatūros chrestomatija 11klasei, V., 2011, 1469-1473psl.)